Pirmą kartą regioniniame Lapių sąvartyne įgyvendintas įvietinto meno projektas, kurio kulminacija tapo klasikinės muzikos koncertas. Atliekų kalnų fone skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Philipo Glasso kūriniai, o neatsiejama muzikinės patirties dalimi tapo ir pats sąvartynas – jo garsai, kvapai, vaizdai bei mastas.
Projektas iškėlė klausimą „Ką paliekame po savęs?“ ir paskatino kalbėti apie vartojimo pasekmes, atliekų tvarkymą bei kiekvieno iš mūsų atsakomybę. Neįprastas sąvartyno ir meno santykis žiūrovams paliko skirtingas, asmeniškas patirtis ir tapo atspirties tašku diskusijoms apie tai, kas turėtų vykti toliau.
Skirtingos patirtys – vienas klausimas: ką paliekame po savęs?
Daugelis žiūrovų dalijosi iki šiol turėję visai kitokį įsivaizdavimą apie sąvartyną ir jame vykstančius procesus. Sėdint atliekų kalno apsuptyje ir tyloje klausantis klasikinės muzikos, kilo įvairių emocijų bei minčių.
„Taip su savimi nebuvau jau seniai. Užsimerkiau ir išplaukiau. Dabar kažką galvoti yra labai sunku“, – iškart po koncerto dalijosi žiūrovė iš Jonavos.
Koncerto klausęsis verslo atstovas pabrėžė ir verslo atsakomybę: „Reikia mažinti taršą, kurti kuo tvaresnius produktus, naudoti perdirbamas medžiagas ir pakuotes, kurios galėtų grįžti į pakartotinį naudojimą. Žiedinė ekonomika padeda taupyti išteklius, mažinti žaliavų poreikį ir gyventi švariau.“
„Seniai buvau taip pabuvęs vienas su savimi. Jau seniai norėjosi tokios formos, kuri paliestų ne tik atliekų tvarkymo sektoriaus atstovus, bet ir platesnę visuomenę, kuriai ši tema galbūt nėra artima. Kai kam gali atrodyti, kad miestas yra gražus ir švarus savaime. Tačiau iš tiesų dar turime kur pasistengti. Manau, kad tai geras atspirties taškas tolesniam šios idėjos vystymui“, – po koncerto sakė Kauno RATC direktorius Laurynas Virbickas.
Vartojimo problema vis dar atrodo tolima
Kauno menininkų namų direktorė Aistė Paukštė po koncerto atkreipė dėmesį, kad atliekų ir perdirbimo temos šiandien mene nagrinėjamos aktyviai, tačiau vartojimo problema daugeliui žmonių vis dar atrodo tolima.
„Šias temas rodome galerijų parodose, tačiau netikime, kad tai jau yra mūsų pasaulis, nes galima tiesiog uždaryti duris ir pamiršti. Kai meno veiksmas vyksta tokioje vietoje kaip sąvartynas, jau pats buvimas čia sugrąžina į realybę. Ją pajutome visu kūnu – garsais, vaizdais, kvapais, tyla ir pačios vietos mastu. Manau, kad čia būtų prasminga rengti ir daugiau parodų, koncertų bei diskusijų. Tai daug aktualiau ir paveikiau nei kalbėjimas salėse. Be to, reikia pripažinti, kad po vienos festivalio dienos nemažai atliekų taip pat atkeliauja į sąvartyną. Todėl mene svarbu ne tik apie tai kalbėti, bet ir atsakingai įvertinti, kaip tą meną kuriame.“
Mokslo pasaulio atstovui Simonui Barsteigai kilo klausimas, kaip sudaryti galimybę žmonėms po meninės patirties ilgiau pasilikti, diskutuoti ir reflektuoti dar toje pačioje vietoje.
„Galbūt kitą kartą per žinias matydami gaisrą jau patys galėsime geriau suvokti, kaip ir kodėl tai vyksta, nes čia buvome patys. Įvietinta patirtis padeda problemą priimti asmeniškai – ne tik pačiam prisiimti atsakomybę, bet ir jos reikalauti iš kitų. Tokie reiškiniai galėtų plėstis į kitus formatus ir regionus. Ateityje meną galėtų papildyti ir mokslo faktai. Menas atkreipia žmonių dėmesį, tačiau be mokslo žinių vis tiek sunku suprasti, kaip tas problemas spręsti.“
Pirmasis projekto poveikis matuojamas ne atliekų tonomis
Projekto sumanytoja, režisierė ir bendraautorė Ingrida Ozar teigia, kad šis projektas visuomenei atvėrė veikiančią atliekų tvarkymo sistemos vietą.
„Menas čia tapo ne problemos iliustracija, o priemone žmogui su ja susitikti akis į akį.“
Projekto kūrėjams svarbu, kiek ir kaip žmonės įsitraukė – nuo koncerto žiūrovų iki diskusijų socialiniuose tinkluose: ką jie suprato, kokius klausimus iškėlė ir kaip keitėsi jų požiūris.
„Galime vertinti projekto sukeltą viešą diskusiją ir institucijų įsitraukimą. Tačiau ilgalaikį poveikį norėtume matuoti kitaip: kokias konkrečias problemas iniciatyva padėjo iškelti, kokius žmones prie jų subūrė ir kokie sprendimai dėl to buvo išbandyti ar įgyvendinti. Mūsų ilgalaikė ambicija – ne tik meno projektų serija, bet ir siekis suburti žmones, norinčius ir galinčius kartu sukurti pamatuojamą indėlį į vartojimo kultūros ir atliekų tvarkymo sistemos pokyčius“, – sako Ingrida Ozar, kviesdama verslo, mokslo ir valstybės institucijų atstovus jungtis prie tolesnių iniciatyvos veiksmų.
„Koncertas fortepijonui ir sąvartynui LT-moll“ tapo pirmuoju socialinės iniciatyvos „Pabandom dar kartą“ projektu. Kauno RATC prie jo prisidėjo kaip koncepcijos partneris ir kartu su „Švara ID“ koordinavo projekto įgyvendinimą. Meninę patirtį papildė edukacinė zona, kurioje Kauno RATC, „Žaliojo taško“ ir „Švara ID“ komandos kvietė žiūrovus praktiškai susipažinti su atsakingo vartojimo, atliekų rūšiavimo ir prevencijos principais.
Daugiau informacijos – www.pabandomdarkarta.lt.
Parengta remiantis iniciatyvos „Pabandom dar kartą” pranešimo spaudai informaciją.
